Šeštadienio šventė Patašinėje nebuvo tradicinė – pačiame dėmesio centre puikavosi išpuoselėti senieji motociklai. Netrūko ir geros muzikos. Linksmai pašokti, palinguoti kvietė ,,Novos“ etnografinio kapela. Šauniai skambėjo svečių iš Kazlų Rūdos – socialinių paslaugų centro pučiamųjų orkestro ,,Parama“ atliekamos melodijos. Auksinius šlagerius dovanojo Nelly Paltinienė. Nors kai kam pati gražiausia muzika  – motociklų burzgimas…

Greta senųjų, prieš 20 – 30 metų dūmusių dulkėtais žvyrkeliais, dabar nublizgintų, perdažytų, vietą rado ir šiuolaikiniai motociklai. Tai – Kazlų Rūdos baikerių klubo BOADHOGS MC ,,žirgai.“ Smagu buvo jau po visų motociklų parado, po koncertų saugiai įsitaisyti už tikro baikerio nugaros ir dumti lenktynių su vėju. Šventės metu įkurtas senųjų motociklų mylėtojų klubas. Jis turi 9 narius. Klubo prezidentas Arvydas tikisi, kad narių bus daugiau, kad turėti tinklalapį, dalyvauti šventėse bei parodose. ,,Meilė motociklams turbūt paveldima,“- pamąsčiau, kai mūsų seniūnas Saulius apdovanojo Padėkos raštais už senųjų motociklų puoselėjimą tėvus ir sūnus Stanislovą ir Juozą Černevičius, Aidą ir Arvydą Gicevičius, brolius Albertą ir Robertą Bakius. Motociklas – bene geriausias draugas ir Andriui Olekai, Arūnui Černevičiui, Algiui Ramanauskui.

Dar viena džiugi ir emocinga atrakcija Patašinėje, skirta jaunimui – krepšinio varžybos. Mūsiškiai griškabūdiečiai į jas mynė dviračiais, dalyvavo kaimynai iš Barzdų, Bliuviškių, Jankų, Paluobių. Jaunimas iš tikrųjų nusipelnė šventės. Anot pagrindinės renginio organizatorės, nepagailėjusios ir savo lėšų, jaunimas pynė vainikus, tvarkė aplinką, perdažė kaimo kryžių, vaišino tėvelių raugta gira ir ant laužo virta sriuba. Gera buvo pabūti kartu ir jaunesniems, ir jau solidesnio amžiaus kaimo gyventojams.

          Neatsitiktinai šį rašinį pavadinau Dienos centro soc. pedagogės Vaidos žodžiais. Tai iš tiesų geri namai, kuriuose netrūksta nuoširdaus bendravimo – to, ko labai reikia vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Reikia daug ko – gero žodžio, patarimo, paskatinimo. Visa tai čia jie ir randa. Kai kalbėjomės su čia dirbančiomis mokytojomis – taip jas vadina vaikai,- dar buvo tik darbo pradžia, nepastovus pamokų tvarkaraštis, tad vieni vaikai užsukdavo vos pusvalandžiui, kiti – ilgesniam laiko tarpui. Sąraše – apie 30 vaikų, iš tikrųjų gražus klegantis būrys išdykėlių, kurių kiekvienas turi turi ir savo individualumo, ir savo vaikiškų problemų. Nelengvas devynių mėnesių kelias, kuriame bus ir duobelių, ir akmenėlių, laukia mokytojų.

O vaikų atmintyje vis dar gyva vasara.  Gal todėl, kad šauni ji buvo čia, Dienos centre. Ypač įsiminė visa diena – ką jau ten diena, ištisa para… Rytas – su pusryčiais, žaidimais, vaikiškais pokštais, poilsiu nuo saulės palapinėje. Žinoma, ir sportinės varžybos, ir atpalaiduojantis pasisėdėjimas prie kompiuterio. O po to – ramybė bei susikaupimas šv. Mišių metu mūsų bažnyčioje. Vėliau – dūmų skonis ir ant grotelių keptos traškios dešrelės. Vakarop – o rugpjūčio vakarai jau dvelkia vėsa – staigmena: pasišokinėjimas ant batuto tetos Salomėjos sode… Ir labai jau saldus miegas ne savo lovoje, bet centre ant čiužinių…

Dirbti su vaikais nėra paprasta. Šitai gali patvirtinti ir vasaros pradžią su vaikais praleidusios auklėtojos Liucija ir Lina, atlikusi savo praktiką, tačiau nenusivylusi darbu, ir dabar keletui valandų tampančiomis geromis globėjomis Vaida bei Rimutė. ,,Geri mūsų vaikai šiuose namuose, svarbu, kad tokiais jie ir išliktų tolimesniame gyvenime,“- sako jos. Vaikai tikrai geri, darbštūs, paslaugūs, nes pati dirbdama vasarą sulaukdavau talkos – mergaitės padėjo prižiūrėti gėles, kartu draugiškai grėbdavom žolę, berniukai be jokios gėdos šlavė kažkieno prišiukšlintas saulėgrąžas. Net ir dabar buvo džiugu, kai Renatas padėjo vežti malkas… Ir visiškai nesinorėtų po keleto metų matyti juos kitokius…

                Ar visada pastebime tai, kas visai šalia mūsų? O gal kartais pernelyg esame pripratę prie to, ką kasdien matome? Neįsivaizduotume savo miestelio be bažnyčios, tik ar daug apie ją žinom?

              O sužinoti apie unikalią bažnyčią buvo puiki proga – mūsų miestelyje prasidėjo Europos paveldo dienos, kurių tema ,,Paslėpti lobiai. Sienų tapyba.“ Ant mano stalo – neįtikėtinos piniginės, bet neįkainojamos pažintinės vertės knyga ,,Lietuvos sakralinė dailė. Vartydama ją, apie mūsų bažnyčią sužinojau daug, tačiau žymiai įdomesnė buvo vienos iš šios knygos autorių Regimantos Stankevičienės istorijos pamoka bažnyčioje. Rengėjai ją pavadino ekskursija – pokalbiu. Klausėmės ir stebėjomės mūsų bažnyčios savitumu. Įmantriai skamba, kad fasado polichromija – vienintelis iki mūsų dienų išlikęs tokio pobūdžio paminklas Lietuvoje. Paprastai tariant, tik mus, griškabūdiečius, pasitinka Aarono, Mozės ir keturių evangelistų atvaizdai, mūsų bažnyčios sienų tapyba pasižymi savitumu, altorių drožybos elementai suderinti su tapyba… Daug kalbėjo ponia Regimanta, tad jos pasakojimo įspūdžiai neišblėso iki eilinio sekmadienio…

              Kultūros centre vyko mūsų gimnazijos vaikų ir jaunimo  dailės studijos meno akcijos darbų paroda. Vėl labai jau publicistiškai nuskambėjo… Taigi, kartu su savo mokytoja Rimute išlandžioję visus bažnyčios kampelius, į pat bokštą įsikorę, jaunieji menininkai į 18 – 19 a. dailę žvelgė savaip. Tai – šilti ir jaukūs, kupini gerumo ir Šv. Dvasios darbai, kuriuos palankiai įvertino ir R. Stankevičienė, ir mūsų rajono dailininkė Lolita Rūgytė. Pirmąkart nepaprastai jaudinantis ant drobės tikrais dailininkų dažais buvo bandoma perteikti bažnyčios dekoravimo savitumą. Anot mokytojos Rimutės, kūrybinis procesas truko apie dešimt valandų, jį iliustravo mokytojos Ilonos, neabejingos fotomenui, nuotraukos.

                O po bažnyčios skliautais – vėl klasikinės muzikos koncertas. Šįkart – styginių grupė BASS ARCO su įvairiaspalve natomis rimtosios muzikos programa. Džiugu, kad ne tik svečiai iš viso rajono, bet ir mes, paprasti miestelėnai, nelikom abejingi Europos paveldo dienos renginiams. Gal iš tiesų bus teisi kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė linkėdama mums puoselėti tradicijas. Juk iš tiesų to norėtume.

Daugiau nuotraukų fotogalerijoije –>

Daugiau nuotraukų fotogalerijoije –>

Tai kelintoji religija krepšinis mūsų miestelyje? Nors ar būtina atsakyti į šį klausimą, kai puikiai žinom, jog per tradicinį gatvės krepšinio turnyrą 3×3 oranžinio kamuolio bumbsėjimas – pati gražiausia muzika.

Skaityti toliau »

Jau prieš kelias savaites kalbinau garbaus amžiaus moteriškes, kad papasakotų apie mūsų kraštui būdingus zanavykiškus papročius.Deja,vis išgirsdavau – neprisimenu, nežinau, nemoku pasakoti…O norėjosi tiek nedaug: kad pasakotų mūsų mamos, močiutės, promočiutės. Kad liktų kelių praėjusių dešimtmečių praeitis iš jų liudininkų lūpų. Kad paskui nebūtų skaudu, jog laiku nepaklausėm.

Skaityti toliau »

Bernotas Albinas – poetas, vertėjas.

Gimė 1934.03.21 Urviniuose, Šakių raj.
1958 m. baigė VPI lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dirbo “Moksleivio“, „Jaunimo gretų“, „Pergalės“
redakcijose, LRS poezijos konsultantu. Nuo 1978 m. gyvena Argidiškėse, Švenčionių raj.

Poetė Janina Marcinkevičienė gimė 1932 m. kovo 24d. Panenupiuose, Griškabūdžio vls. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Išleido rinkinius “Su vyturiais” (1992), “Vilties proskyna” (1993), “Žydėjimo duona” (1994), “Prie Novužės krantų” (1996), “Per meilės ižą” (1998), “Skersvėjų brydės” (2000). Kūryba spausdinama įvairiuose rinkiniuose, antologijose, periodikoje. Aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo “Lygumų šaltinis” narė. Gyvena Šakiuose.

Nijolė Lepeškaitė gimė 1947 08 03 Zyplių kaime, Šakių rajone. Vėliau gyveno ir mokėsi Griškabūdyje. 1964–1968
metais mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Aktoriaus meistriškumo specialybės kurse. Baigusi mokslus 1968 metais pradėjo dirbti aktore Kauno valstybiniame dramos teatre. Filmavosi Lietuvos, Latvijos, Etijos ir kitų šalių televizijos ir kino filmuose.