Šokame šeštadieniais, pradžia 21val.

kaina 5lt.

        Šaunios, linksmos ir labai lauktos Kalėdos buvo ir mūsų Dienos centre. Su savo mokytojomis Vaida ir Rimute vaikai ruošė vaidinimą ,,Vilkas uodegą prišalo.“ Nebuvo šalčio, nebuvo ledo, o ir vilko uodega dirbtinė, tačiau spektaklis puikiai pavyko. Jaunieji artistai sugebėjo įlysti į žvėrelių kailius, tad žiūrovai – mamytės, močiutės, seniūnijos darbuotojai neliko jiems abejingi. Visų vaikų laukiamas, mylimas, prieš Kalėdas daugiausia laiškų gaunantis – kas? Aišku, kad Kalėdų senelis. Keliavo jis, keliavo, rogėmis skrido, tačiau pamatė elniai žaliuojančius želmenis ir nusileido. Kol elniai želmenis rupšnojo, kas beliko Kalėdų seneliui? Ogi su Snieguole pas Dienos centro vaikus ateiti… Ir žaidimus senelis žaidė, ir vaikų pasirodymu džiaugėsi, o savo lazdą – stiprybės, valdžios simbolį patikėjo ne bet kam, o mūsų seniūnui Sauliui… Visai nebaisi ta lazda, tik šiek tiek tolimąja Šiaure kvepianti, tačiau seniūnas, ją belaikydamas, nesušalo. Jaukia, nuotaikinga popiete džiaugėsi ir patys vaikai, ir jų mokytojos, seniūnijos darbuotojai, gana gausiai susirinkę mamytės bei močiutės. Bene pats įspūdingiausias momentas – į dangų pakilę ir nuskridę žibintai. Jie nešė vaikų ir suaugusiųjų norus. Paprasti vaikiški norai – dovanų, kompų, linksmų atostogų, daug sniego… Suaugusieji linkėjo ir toliau klestėti Dienos centrui, mokytojoms – nepritrūkti kantrybės, o kad gražios popietės ir toliau kviestų visus pabūti kartu.

        Greitai pralėkė šventės, baigėsi atostogos, Dienos centre vėl kasdieninis šurmulys. Dabar jau laukiama Užgavėnių su linksmomis kaukėmis, po to – velykinio margučių ridenimo ir vasaros Dienos centre…

                             Gelstantys lapai, aštresni vėjo gūsiai, šaltesni lietaus lašai ir vasaros nostalgija – toks spalio vidurys. O mes dar džiaugiamės ir rudeniška švente, kuri jau keletą metų iš eilės į Šakių J. Lingio parką sukviečia didžiąją dalį rajono gyventojų, – labai paprasta sutikti pažįstamą iš Lekėčių, Lukšių, Sintautų, Kriūkų ar kitur. Ko tik netrūksta šioje šventėje – ir geros nuotaikos, ir linksmos muzikos, ir kaimiškų vaišių bei soduose, daržuose, laukuose užaugintų gėrybių, taip pat tautodailininkų, amatininkų dirbinių, loterijų.

                            Šiemetinė šventė – ,,Rudens mozaika.“ Tikriausiai, viskas ir telpa į tuos du žodžius – rudens mozaika… Originalūs kilimai, nuotaikingos melodijos, nors vėsus, bet gana palankus oras, kurį šildė karšta mūsiškių sriuba… Buvo alaus, buvo giros, buvo kaimiškos duonos, sūrio, pieno – kuo mūsiškiai turtingi, tą ir dėjo ant stalo, tuo svečius vaišino ir nepaprastai smagu, kad visos mūsų seniūnijos bendruomenės vienon krūvon sudėjo tai, ką geriausio turi. Pažvelgus į nuotraukas, visa tai ir matosi… Ir nėra prasmės daug rašyti, – kas dalyvavo, kas kūrė mozaiką, kas vaišino, šventės dvasią pajuto pats. Kas atvyko saviškius palaikyti, su kitais palyginti, akis paganyti, viską matė pats… Na, o tuos, kas namuose sėdėjo, teks kviesti į kitų metų rudenio šventę…

Šeimininkės ne tik iš kolektyvų, bet ir apie šventę sužinojusios iš skelbimų, prigamino tikrai skanių patiekalų, tad paties skaniausio, autentiškiausio ir šmaikščiausio rinkti nevertėjo – tegul vienodai svarbus jis būna visur. Na, o kitais metais tikimasi, kad Svogūno šventė atkeliaus arąiau Griškabūdžio – į  jablonskynę.

Taigi, sunkiai susirgus tuometiniam Griškabūdžio klebonui Antanui Račiūnui, 1962 šion parapijon paskirtas Pranas Liutvinas. Bažnyčia – 18 a. architektūrinis paminklas, kuriuo reikia nuolat rūpintis. Beje, klebonas jau turėjo patirtį tokiuose darbuose, nes jo dėka atstatyta bažnyčia Daukšiuose. Nuvykęs Kultūros ministerijon, prašė, jog restauravimui būtų paskirtas atsakingas žmogus. Taigi, buvo kruopščiai restauruoti paveikslai, suremontuotas ir skarda uždengtas stogas, sudėtos naujos grindys. Gyvenant ir dirbant Griškabūdyje, dažnai lankydavosi buvę Šakių ,,Žiburio“ gimnazistai, geri klebono draugai Juozas Pikčilingis – žinomas kalbininkas, gydytojas Česlovas Vikšraitis, vyskupas Juozas Preikšas, iš šios parapijos kilę vyskupai Juozas Žemaitis, Justinas Staugaitis.

Daug dėmesio Pranas Liutvinas skyrė darbui su jaunimu. Pavasarį sekmadieniais nuo Votyvos iki Sumos mokydavo vaikus tikėjimo tiesų. Vaikų susirinkdavo daug, net iš Kazlų Rūdos atvažiuodavo. Parapijoje gyveno daug dorų katalikų, tad nemaža jaunuolių savo gyvenimą pašventė kunigystei. Tai – nemenkas klebono Prano Liutvino nuopelnas, nes ateizmo propagandos laikais išsaugoti ir skatinti tikėjimą nebuvo lengva. Po trylikos darbo metų mūsų parapijoje, kanauninkas paskiriamas Aukštosios Panemunės administratoriumi. Kaip vaizdžiai rašo autorius savo knygoje, jam tai buvo ne paaukštinimas, o pažeminimas. Mat jis galvojo, kad gerai susigyveno su griškabūdiečiais, kurie tapo jam savi, o keltis į naują vietą pas nepažįstamus nėra smagu. Beje, jau vėliau viename iš savo interniu kalbėjo, kad Aukštojoje Panemunėje jautėsi nė kiek ne blogiau kaip Griškabūdyje ar gimtojoje Sutkų parapijoje.

Taigi, tiek faktų apie P. Liutviną ir jo metus Griškabūdyje, na o kiti įdomūs faktai – R. Bacevičiaus knygoje ,,Žvilgsnis į praeitį.“

Nuo seno Biržai tituluojami aludarių sostine, tad neįgalieji aplankė alaus gamyklą, susipažino su senosiomis ir šiuolaikinėmis technologijomis. Nepaprastai gražus dibtinis, nes rankomis iškastas Širvenos ežeras, per kurį nutiestas 525 metrų ilgio tiltas, įspūdinga Biržų pilies 17 a. tvirtovė, kurioje įsikūręs šio krašto muziejus, turtinga praeitimi Astravos dvaro sodyba.  Biržiečiai gali pasigirti įgriuvomis, kurių yra apie 9000. Pati didžiausia ir gražiausia – Karvės ola, joje būdamas matai sruvenančius penkis požeminius upelius. Jeigu jau keliaujama alaus ir sūrio keliu, tai reikia aplankyti ir sūrių sostinę – Rokiškį. Ne tik su gamyba susipažinta, bet ir keleto rūšių sūrių paskanauta, be to, žymesnės miesto vietos aplankyta, tarp jų –  grafų Tyzenhauzų dvaro sodybos architektūrinis ansamblis.

Įspūdinga buvo liepos kelionė į Platelius, Mosėdį bei Kretingą. Legendomis apipintas Platelių ežeras – giliausias ir didžiausias Žemaitijoje, į kurį žvelgta iš šiaurės rytiniame miestelio pakraštyje esančios apžvalgos aikštelės. Patys Plateliai turi šv. Florijono koplytstulpį, tik Žemaitijos miesteliams būdingą aikštę,dvaro parką su Raganos uosiu, Platelių liepa ir 19 a. dvaro sodyba. Pasakoti būtų galima daug, tačiau neišdildomus įspūdžius paliko ir audimas autentiškomis staklėmis, ir Užgavėnių muziejus, įsikūręs dvaro svirne, ir graži suvalkietiškai ausiai žemaičių kalba, kuria gidė su meile pasakojo apie savo kraštą… Turiningas, informatyvus pasakojimas laukė ir Mosėdyje. Čia įsikūręs vienintelis Lietuvoje respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Yra žmonės, o pažįstu jų ne vieną, sergantys ,,akmenlige“ – akmenų rinkimo bei domėjimosi jais manija. Pabuvęs muziejuje, pajunti amžių ridentų riedulių tvirtumą, pastovumą, laiko tėkmę imi vertinti kitaip – tarsi būtum tik laikina didelės erdvės dalelė. Nuostabios akimirkos parke, praleistos jau lašnojant liepos lietui, ne tik nuotraukose, bet ir atminty paliko nepakartojamus vaizdus… Nuostabios akimirkos ir iš Kretingos. Visada žalias Vasaros sodas, pilnas uoliai prižiūrimų augalų, tačiau man vėl patys gražiausi prisiminimai iš seno parko. Gal todėl, kad draugiškai kalbėjomės su kaimynais latviais ( kiekvieni savo kalba ), gal todėl, kad prie Saulės laikrodžio vienon vieton susirinko visi metai – su Kalėdomis, Užgavėnėmis, Velykomis, Joninėmis… Ir labai greitai akmenų taku peržengi ribą tarp vieno ir kito mėnesio…

Tokia buvo keliautojų vasara. Visai nesvarbu, kad po kelionės teko daugiau ilsėtis ar prieš ją gerti vaistus. Liko įspūdžiai, vertesni už kasdienines kapsules ar tabletes. Gal todėl neįgaliųjų laukia dar viena rudenio kelionė. Spalio viduryjy ruošiamasi aplankyti Merkinės piramidę, Liškiavos bažnyčią, Panaros kaimą, Druskininkų uždaro slidinėjimo trasą bei vandens parką. Bet apie įspūdžius – jau po kelionės…