Archyvas ‘Iš kelionių grįžus’ Kategorijos
SU RUDENS KELIONIŲ VĖJU
Vėl kelionė, vėl nauji įspūdžiai, vėl – šįkart jau rudeniškas peizažas už autobusiuko lango… Mūsų seniūnijos neįgalieji tęsia savo tradicijas ir keliauja ten, kur dar nebuvo. Ketvirtadienio kelionės pirmoji stotelė – Panara, Pilnų namų bendruomenė. Aplankyta ir pasimelsta koplyčioje, pasigėrėta gamta ir – Merkinėn… Nuostabus vaizdas nuo piliakalnio – jį matote nuotraukoje – gal net ir į kieno nors sapną atkeliavo. Verta pamatyti, pajusti, gal net atsidusti, kad lygumų krašte gyvename, kad nuo Nemuno nutolę, kad mums tokios erdvės pajutimas – tikra šventė. Nulipus nuo piliakalnio, pasukta link Česukų, kur įsikūrusi piramidė, apie kurią po visą respubliką sklinda patys įvairiausi gandai. Taigi, geriau vienąkart pamatyti, nei šimtąkart išgirsti… Apie įspūdžius piramidėje pasakojo ponia Česė, čia apsilankiusi pirmą kartą. Pasak jos, tai nepakartojami įspūdžiai, nepaprastas jausmas – turbūt, tai reikia patirti pačiam… Dievo malonė yra begalinė – reikia tuo tik patikėti… Piramidės centre padėkota Dievui, nes dėkoti kiekvienas turime už ką – už sveikatą, už nuveiktus darbus, už kiekvieną dieną… Ir vėl – kelionėn… Dabar jau – link 
Druskininkų, kur sniegu ir šalčiu pasitiko naujoji slidinėjimo trasa. Ne, ne, neišbandė jos griškabūdiečiai – čia jau ekstremalesnis nuotykis, bet pajuto artėjančios realios, o trasoje – amžinos žiemos dvelksmą. Maloniausia atrakcija – Druskininkų vandens parkas. Po šalto susidūrimo su žiema už lango, malonus vasaros prisiminimas – pirtis, veido kaukės su medumi, kai kam - ramus pasivaikščiojimas po miestą. Gaila, bet pritrūko laiko aplankyti Liškiavos bažnyčią, rudeniop jau anksčiau temsta… Ką gi – liko prisiminimai, nuotraukos, kitų kelionių laukimas, nes iš tiesų smagu, kai ne keturios sienos ir nuosavas kiemas svarbiausia, kai gera būti kartu ir taip savo negalią trumpam pamiršti…
VASAROS KELIONIŲ PRISIMINIMAI
Kiekviena vasara kažkuo nudžiugina, palieka ar tai saulėtus, ar tai lietingus prisiminimus. Jie lydi ilgai, nes ilgėjančiais rudens vakarais kartais nepaprastai norisi grįžti vasaron. Mūsų neįgaliųjų vasara buvo turtinga kelionėmis. Jų įspūdžių neįvertinsi pinigais ar kokia kita materialia forma. Jie lieka širdy su ežero vėju, viduramžių pilies vėsa, bajoro dvaro prabanga, zanavyko akiai neįprastu kalnų kalnelių kraštovaizdžiu. Nepaprastai smagu, kai jau po kelių mėnesių ar net metų pamatęs tą pačią vietą, gali sakyti – ir aš ten buvau… Kalbant apie birželio kelionę, drąsiai galiu pridurt: alų midų gėriau.
Nuo seno Biržai tituluojami aludarių sostine, tad neįgalieji aplankė alaus gamyklą, susipažino su senosiomis ir šiuolaikinėmis technologijomis. Nepaprastai gražus dibtinis, nes rankomis iškastas Širvenos ežeras, per kurį nutiestas 525 metrų ilgio tiltas, įspūdinga Biržų pilies 17 a. tvirtovė, kurioje įsikūręs šio krašto muziejus, turtinga praeitimi Astravos dvaro sodyba. Biržiečiai gali pasigirti įgriuvomis, kurių yra apie 9000. Pati didžiausia ir gražiausia – Karvės ola, joje būdamas matai sruvenančius penkis požeminius upelius. Jeigu jau keliaujama alaus ir sūrio keliu, tai reikia aplankyti ir sūrių sostinę – Rokiškį. Ne tik su gamyba susipažinta, bet ir keleto rūšių sūrių paskanauta, be to, žymesnės miesto vietos aplankyta, tarp jų – grafų Tyzenhauzų dvaro sodybos architektūrinis ansamblis.
Įspūdinga buvo liepos kelionė į Platelius, Mosėdį bei Kretingą. Legendomis apipintas Platelių ežeras – giliausias ir didžiausias Žemaitijoje, į kurį žvelgta iš šiaurės rytiniame miestelio pakraštyje esančios apžvalgos aikštelės. Patys Plateliai turi šv. Florijono koplytstulpį, tik Žemaitijos miesteliams būdingą aikštę,dvaro parką su Raganos uosiu, Platelių liepa ir 19 a. dvaro sodyba. Pasakoti būtų galima daug, tačiau neišdildomus įspūdžius paliko ir audimas autentiškomis staklėmis, ir Užgavėnių muziejus, įsikūręs dvaro svirne, ir graži suvalkietiškai ausiai žemaičių kalba, kuria gidė su meile pasakojo apie savo kraštą… Turiningas, informatyvus pasakojimas laukė ir Mosėdyje. Čia įsikūręs vienintelis Lietuvoje respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Yra žmonės, o pažįstu jų ne vieną, sergantys ,,akmenlige“ – akmenų rinkimo bei domėjimosi jais manija. Pabuvęs muziejuje, pajunti amžių ridentų riedulių tvirtumą, pastovumą, laiko tėkmę imi vertinti kitaip – tarsi būtum tik laikina didelės erdvės dalelė. Nuostabios akimirkos parke, praleistos jau lašnojant liepos lietui, ne tik nuotraukose, bet ir atminty paliko nepakartojamus vaizdus… Nuostabios akimirkos ir iš Kretingos. Visada žalias Vasaros sodas, pilnas uoliai prižiūrimų augalų, tačiau man vėl patys gražiausi prisiminimai iš seno parko. Gal todėl, kad draugiškai kalbėjomės su kaimynais latviais ( kiekvieni savo kalba ), gal todėl, kad prie Saulės laikrodžio vienon vieton susirinko visi metai – su Kalėdomis, Užgavėnėmis, Velykomis, Joninėmis… Ir labai greitai akmenų taku peržengi ribą tarp vieno ir kito mėnesio…
Tokia buvo keliautojų vasara. Visai nesvarbu, kad po kelionės teko daugiau ilsėtis ar prieš ją gerti vaistus. Liko įspūdžiai, vertesni už kasdienines kapsules ar tabletes. Gal todėl neįgaliųjų laukia dar viena rudenio kelionė. Spalio viduryjy ruošiamasi aplankyti Merkinės piramidę, Liškiavos bažnyčią, Panaros kaimą, Druskininkų uždaro slidinėjimo trasą bei vandens parką. Bet apie įspūdžius – jau po kelionės…
PĖSČIOMIS – PO ,,KARALIŠKĄJĮ“ VILNIŲ
Ir pavasarinis vėjas, ir gera nuotaika, ir kelionių ilgesys kovo 19 – osios šeštadienį mūsų miestelio neįgaliuosius lydėjo po Vilnių. Ši kelionė sostinėn – jau ne pirmoji, rudenį buvo lankytasi LR Seime ir Valdovų rūmuose.
VAKARAI PRIE LAUŽO
Smagus laikas, tikros vertybės, geri draugai – tai galima rasti tik skautų stovykloje… Nes skautaudamas linksmai ir įdomiai leisi savo laisvalaikį… pažinsi gamtą… išmoksi naudingų dalykų… patirsi nepamirštamų nuotykių… ir galbūt pasaulį padarysi gražesnį…