Archyvas ‘Straipsniai’ Kategorijos

     …Gal ne aš viena, žiūrėdama į po miestelio centrą slidinėjančias mašinas, prisimenu praėjusias Kalėdas. Kas, kad jos buvo šlapios ir visai ne žiemiškos. Kas, kad jos – jau tik prisiminimuos…

        Šaunios, linksmos ir labai lauktos Kalėdos buvo ir mūsų Dienos centre. Su savo mokytojomis Vaida ir Rimute vaikai ruošė vaidinimą ,,Vilkas uodegą prišalo.“ Nebuvo šalčio, nebuvo ledo, o ir vilko uodega dirbtinė, tačiau spektaklis puikiai pavyko. Jaunieji artistai sugebėjo įlysti į žvėrelių kailius, tad žiūrovai – mamytės, močiutės, seniūnijos darbuotojai neliko jiems abejingi. Visų vaikų laukiamas, mylimas, prieš Kalėdas daugiausia laiškų gaunantis – kas? Aišku, kad Kalėdų senelis. Keliavo jis, keliavo, rogėmis skrido, tačiau pamatė elniai žaliuojančius želmenis ir nusileido. Kol elniai želmenis rupšnojo, kas beliko Kalėdų seneliui? Ogi su Snieguole pas Dienos centro vaikus ateiti… Ir žaidimus senelis žaidė, ir vaikų pasirodymu džiaugėsi, o savo lazdą – stiprybės, valdžios simbolį patikėjo ne bet kam, o mūsų seniūnui Sauliui… Visai nebaisi ta lazda, tik šiek tiek tolimąja Šiaure kvepianti, tačiau seniūnas, ją belaikydamas, nesušalo. Jaukia, nuotaikinga popiete džiaugėsi ir patys vaikai, ir jų mokytojos, seniūnijos darbuotojai, gana gausiai susirinkę mamytės bei močiutės. Bene pats įspūdingiausias momentas – į dangų pakilę ir nuskridę žibintai. Jie nešė vaikų ir suaugusiųjų norus. Paprasti vaikiški norai – dovanų, kompų, linksmų atostogų, daug sniego… Suaugusieji linkėjo ir toliau klestėti Dienos centrui, mokytojoms – nepritrūkti kantrybės, o kad gražios popietės ir toliau kviestų visus pabūti kartu.

        Greitai pralėkė šventės, baigėsi atostogos, Dienos centre vėl kasdieninis šurmulys. Dabar jau laukiama Užgavėnių su linksmomis kaukėmis, po to – velykinio margučių ridenimo ir vasaros Dienos centre…

                 Ilgi rudens vakarai skatina paimti į rankas knygą, palinkti prie rankdarbio – grąžinti per darbus prarastą laiką savo pomėgiams, tiems dalykams, iš kurių duonos nevalgome, bet tarsi dvasiškai praturtėjame. Kartais daug ko apie žmogų nežinome. Taip pagalvojau, invalidų draugijos reikalais lankydamasi pas Česę Mariją Simanavičienę, gyvenančią Katiliuose. Kalbėjomės apie ekskursijas, ateities planus, nes būtent ponios Česės organizacinio darbo dėka jau keletą metų mūsų neįgalieji keliauja po respubliką, aplanko įdomias ir unikalias vietas. Šiemet – Rokiškis, Biržai, Mosėdis, Kretinga, Merkinė, Druskininkai – kelionių įspūdžiais buvo dalinamasi mūsų tinklalapyje. Tačiau dar vienas pomėgis – kūryba – dar ne visiems žinoma, tad norėtųsi apie ją ir papasakoti. Šios iš nuotraukos žvelgiančios rudenėjančia vasara kvepiančios saulėgrąžos – iš ponios Česės siuvinėto paveikslo. Kaip ir daugelis kitų nuostabių vaizdų, kurtų su meile ir kantrybe. Kaip veržlūs žirgai, lekiantys nežinion – tarsi mintys kartais… Visa tai – kruopštaus darbo rezultatas. Jais džiaugiasi pati kūrėja, mielai dalyvaujanti invalidų draugijos organizuojamose parodose. Nepaprastai šilti prisiminimai iš prieš keletą metų Vingio parke vykusių Vilniaus dienų. Tuomet ponia Česė vežėsi pintus gaminius. Žinau paprastos vytelės kelią iki gaminio. Jis ilgas ir gana sudėtingas, o pats pynimas reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir rankų vikrumo, nors degant kūrybos ugnelei keista trauka stumia į priekį, ir taip dygsnis po dygsnio gimsta paveikslas, eilutė po eilutės ilgėja mezginys, aukštyn stiebiasi pinta vaza ar padėklas. O juk iš tikrųjų buvo megztos varlės, pelėdos, megztiniai, rankinės, šalikai – argi čia viską ir beišvardinsi… Buvo iš popieriaus lankstytos gulbės. Visi šie kūrybiniai darbai – ne tik kruopštumo ir kantrybės rezultatas. Tai – žmogaus viduje degančios kūrybinės ugnelės vaisiai. O ji, ta ugnelė dega, ir kartais, kai atrodo, kad daug patogiau būtų žiūrėti serialą ar pokalbių laidą, vis tiek linkstama prie rankdarbio. Kartais net neatsižvelgiama į sveikatą. Kartais aukojamas šeimai ar kitiems darbams skirtas laikas, tačiau vis dėlto smagu, kad yra žmonių, kuriems kūryba – tarsi versmė, nuolat girdanti sielą bei suteikianti ir kūrybinį džiaugsmą, ir pamaloninanti kitų akis. Belieka palinkėti geros sveikatos ir naujų idėjų, nes nuolatinis ieškojimas ir yra tobulėjimas. Kartais negalia įveikia žmogų, paslepia jį tarsi vėžlio kiaute, atskiria nuo realaus pasaulio. Tačiau visada yra kitas būdas – bendrauti, būti kartu, nebijoti savęs nei kitų. Ponia Česė už tai, kad visada ir visur laimėtų žmogiškumas, gerumas, kūryba, grožis…

Vėl kelionė, vėl nauji įspūdžiai, vėl  – šįkart jau rudeniškas peizažas už autobusiuko lango… Mūsų seniūnijos neįgalieji tęsia savo tradicijas ir keliauja ten, kur dar nebuvo. Ketvirtadienio kelionės pirmoji stotelė – Panara, Pilnų namų bendruomenė. Aplankyta ir pasimelsta koplyčioje, pasigėrėta gamta ir – Merkinėn… Nuostabus vaizdas nuo piliakalnio – jį matote nuotraukoje – gal net ir į kieno nors sapną atkeliavo. Verta pamatyti, pajusti, gal net atsidusti, kad lygumų krašte gyvename, kad nuo Nemuno nutolę, kad mums tokios erdvės pajutimas – tikra šventė. Nulipus nuo piliakalnio, pasukta link Česukų, kur įsikūrusi piramidė, apie kurią po visą respubliką sklinda patys įvairiausi gandai. Taigi, geriau vienąkart pamatyti, nei šimtąkart išgirsti… Apie įspūdžius piramidėje pasakojo ponia Česė, čia apsilankiusi pirmą kartą. Pasak jos, tai nepakartojami įspūdžiai, nepaprastas jausmas – turbūt, tai reikia patirti pačiam… Dievo malonė yra begalinė – reikia tuo tik patikėti… Piramidės centre padėkota Dievui, nes dėkoti kiekvienas turime už ką – už sveikatą, už nuveiktus darbus, už kiekvieną dieną… Ir vėl – kelionėn… Dabar jau –  link Druskininkų, kur sniegu ir šalčiu pasitiko naujoji slidinėjimo trasa. Ne, ne, neišbandė jos griškabūdiečiai – čia jau ekstremalesnis nuotykis, bet pajuto artėjančios realios, o trasoje – amžinos žiemos dvelksmą. Maloniausia atrakcija – Druskininkų vandens parkas. Po šalto susidūrimo su žiema už lango, malonus vasaros prisiminimas – pirtis, veido kaukės su medumi, kai kam - ramus pasivaikščiojimas po miestą. Gaila, bet pritrūko laiko aplankyti Liškiavos bažnyčią, rudeniop jau anksčiau temsta… Ką gi – liko prisiminimai, nuotraukos, kitų kelionių laukimas, nes iš tiesų smagu, kai ne keturios sienos ir nuosavas kiemas svarbiausia, kai gera būti kartu ir taip savo negalią trumpam pamiršti…

                             Gelstantys lapai, aštresni vėjo gūsiai, šaltesni lietaus lašai ir vasaros nostalgija – toks spalio vidurys. O mes dar džiaugiamės ir rudeniška švente, kuri jau keletą metų iš eilės į Šakių J. Lingio parką sukviečia didžiąją dalį rajono gyventojų, – labai paprasta sutikti pažįstamą iš Lekėčių, Lukšių, Sintautų, Kriūkų ar kitur. Ko tik netrūksta šioje šventėje – ir geros nuotaikos, ir linksmos muzikos, ir kaimiškų vaišių bei soduose, daržuose, laukuose užaugintų gėrybių, taip pat tautodailininkų, amatininkų dirbinių, loterijų.

                            Šiemetinė šventė – ,,Rudens mozaika.“ Tikriausiai, viskas ir telpa į tuos du žodžius – rudens mozaika… Originalūs kilimai, nuotaikingos melodijos, nors vėsus, bet gana palankus oras, kurį šildė karšta mūsiškių sriuba… Buvo alaus, buvo giros, buvo kaimiškos duonos, sūrio, pieno – kuo mūsiškiai turtingi, tą ir dėjo ant stalo, tuo svečius vaišino ir nepaprastai smagu, kad visos mūsų seniūnijos bendruomenės vienon krūvon sudėjo tai, ką geriausio turi. Pažvelgus į nuotraukas, visa tai ir matosi… Ir nėra prasmės daug rašyti, – kas dalyvavo, kas kūrė mozaiką, kas vaišino, šventės dvasią pajuto pats. Kas atvyko saviškius palaikyti, su kitais palyginti, akis paganyti, viską matė pats… Na, o tuos, kas namuose sėdėjo, teks kviesti į kitų metų rudenio šventę…

                      Ant mano stalo – dar viena nauja knyga. Tai – šilta Romo Bacevičiaus bibliografinė apybraiža apie kanauninką Praną Liutviną. Puiki proga papasakoti apie šį žmogų, mūsų parapijai atidavusį trylika darbo metų, pasitaikė ne tik todėl, kad miestelyje gyvena jo brolis Stasys. Mūsų bažnyčioje artimųjų intencija aukojamos šv. Mišios už šviesios atminties kanauninką. Daugelis garbaus amžiaus parapijiečių turbūt prisimena, jog P. Liutvinas rūpinosi ir bažnyčios priežiūra.

Taigi, sunkiai susirgus tuometiniam Griškabūdžio klebonui Antanui Račiūnui, 1962 šion parapijon paskirtas Pranas Liutvinas. Bažnyčia – 18 a. architektūrinis paminklas, kuriuo reikia nuolat rūpintis. Beje, klebonas jau turėjo patirtį tokiuose darbuose, nes jo dėka atstatyta bažnyčia Daukšiuose. Nuvykęs Kultūros ministerijon, prašė, jog restauravimui būtų paskirtas atsakingas žmogus. Taigi, buvo kruopščiai restauruoti paveikslai, suremontuotas ir skarda uždengtas stogas, sudėtos naujos grindys. Gyvenant ir dirbant Griškabūdyje, dažnai lankydavosi buvę Šakių ,,Žiburio“ gimnazistai, geri klebono draugai Juozas Pikčilingis – žinomas kalbininkas, gydytojas Česlovas Vikšraitis, vyskupas Juozas Preikšas, iš šios parapijos kilę vyskupai Juozas Žemaitis, Justinas Staugaitis.

Daug dėmesio Pranas Liutvinas skyrė darbui su jaunimu. Pavasarį sekmadieniais nuo Votyvos iki Sumos mokydavo vaikus tikėjimo tiesų. Vaikų susirinkdavo daug, net iš Kazlų Rūdos atvažiuodavo. Parapijoje gyveno daug dorų katalikų, tad nemaža jaunuolių savo gyvenimą pašventė kunigystei. Tai – nemenkas klebono Prano Liutvino nuopelnas, nes ateizmo propagandos laikais išsaugoti ir skatinti tikėjimą nebuvo lengva. Po trylikos darbo metų mūsų parapijoje, kanauninkas paskiriamas Aukštosios Panemunės administratoriumi. Kaip vaizdžiai rašo autorius savo knygoje, jam tai buvo ne paaukštinimas, o pažeminimas. Mat jis galvojo, kad gerai susigyveno su griškabūdiečiais, kurie tapo jam savi, o keltis į naują vietą pas nepažįstamus nėra smagu. Beje, jau vėliau viename iš savo interniu kalbėjo, kad Aukštojoje Panemunėje jautėsi nė kiek ne blogiau kaip Griškabūdyje ar gimtojoje Sutkų parapijoje.

Taigi, tiek faktų apie P. Liutviną ir jo metus Griškabūdyje, na o kiti įdomūs faktai – R. Bacevičiaus knygoje ,,Žvilgsnis į praeitį.“

            Kiekviena vasara kažkuo nudžiugina, palieka ar tai saulėtus, ar tai lietingus prisiminimus. Jie lydi ilgai, nes ilgėjančiais rudens vakarais kartais nepaprastai norisi grįžti vasaron. Mūsų neįgaliųjų vasara buvo turtinga kelionėmis. Jų įspūdžių neįvertinsi pinigais ar kokia kita materialia forma. Jie lieka širdy su ežero vėju, viduramžių pilies vėsa, bajoro dvaro prabanga, zanavyko akiai neįprastu kalnų kalnelių kraštovaizdžiu. Nepaprastai smagu, kai jau po kelių mėnesių ar net metų pamatęs tą pačią vietą, gali sakyti – ir aš ten buvau… Kalbant apie birželio kelionę, drąsiai galiu pridurt: alų midų gėriau.

Nuo seno Biržai tituluojami aludarių sostine, tad neįgalieji aplankė alaus gamyklą, susipažino su senosiomis ir šiuolaikinėmis technologijomis. Nepaprastai gražus dibtinis, nes rankomis iškastas Širvenos ežeras, per kurį nutiestas 525 metrų ilgio tiltas, įspūdinga Biržų pilies 17 a. tvirtovė, kurioje įsikūręs šio krašto muziejus, turtinga praeitimi Astravos dvaro sodyba.  Biržiečiai gali pasigirti įgriuvomis, kurių yra apie 9000. Pati didžiausia ir gražiausia – Karvės ola, joje būdamas matai sruvenančius penkis požeminius upelius. Jeigu jau keliaujama alaus ir sūrio keliu, tai reikia aplankyti ir sūrių sostinę – Rokiškį. Ne tik su gamyba susipažinta, bet ir keleto rūšių sūrių paskanauta, be to, žymesnės miesto vietos aplankyta, tarp jų –  grafų Tyzenhauzų dvaro sodybos architektūrinis ansamblis.

Įspūdinga buvo liepos kelionė į Platelius, Mosėdį bei Kretingą. Legendomis apipintas Platelių ežeras – giliausias ir didžiausias Žemaitijoje, į kurį žvelgta iš šiaurės rytiniame miestelio pakraštyje esančios apžvalgos aikštelės. Patys Plateliai turi šv. Florijono koplytstulpį, tik Žemaitijos miesteliams būdingą aikštę,dvaro parką su Raganos uosiu, Platelių liepa ir 19 a. dvaro sodyba. Pasakoti būtų galima daug, tačiau neišdildomus įspūdžius paliko ir audimas autentiškomis staklėmis, ir Užgavėnių muziejus, įsikūręs dvaro svirne, ir graži suvalkietiškai ausiai žemaičių kalba, kuria gidė su meile pasakojo apie savo kraštą… Turiningas, informatyvus pasakojimas laukė ir Mosėdyje. Čia įsikūręs vienintelis Lietuvoje respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Yra žmonės, o pažįstu jų ne vieną, sergantys ,,akmenlige“ – akmenų rinkimo bei domėjimosi jais manija. Pabuvęs muziejuje, pajunti amžių ridentų riedulių tvirtumą, pastovumą, laiko tėkmę imi vertinti kitaip – tarsi būtum tik laikina didelės erdvės dalelė. Nuostabios akimirkos parke, praleistos jau lašnojant liepos lietui, ne tik nuotraukose, bet ir atminty paliko nepakartojamus vaizdus… Nuostabios akimirkos ir iš Kretingos. Visada žalias Vasaros sodas, pilnas uoliai prižiūrimų augalų, tačiau man vėl patys gražiausi prisiminimai iš seno parko. Gal todėl, kad draugiškai kalbėjomės su kaimynais latviais ( kiekvieni savo kalba ), gal todėl, kad prie Saulės laikrodžio vienon vieton susirinko visi metai – su Kalėdomis, Užgavėnėmis, Velykomis, Joninėmis… Ir labai greitai akmenų taku peržengi ribą tarp vieno ir kito mėnesio…

Tokia buvo keliautojų vasara. Visai nesvarbu, kad po kelionės teko daugiau ilsėtis ar prieš ją gerti vaistus. Liko įspūdžiai, vertesni už kasdienines kapsules ar tabletes. Gal todėl neįgaliųjų laukia dar viena rudenio kelionė. Spalio viduryjy ruošiamasi aplankyti Merkinės piramidę, Liškiavos bažnyčią, Panaros kaimą, Druskininkų uždaro slidinėjimo trasą bei vandens parką. Bet apie įspūdžius – jau po kelionės…

          Neatsitiktinai šį rašinį pavadinau Dienos centro soc. pedagogės Vaidos žodžiais. Tai iš tiesų geri namai, kuriuose netrūksta nuoširdaus bendravimo – to, ko labai reikia vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Reikia daug ko – gero žodžio, patarimo, paskatinimo. Visa tai čia jie ir randa. Kai kalbėjomės su čia dirbančiomis mokytojomis – taip jas vadina vaikai,- dar buvo tik darbo pradžia, nepastovus pamokų tvarkaraštis, tad vieni vaikai užsukdavo vos pusvalandžiui, kiti – ilgesniam laiko tarpui. Sąraše – apie 30 vaikų, iš tikrųjų gražus klegantis būrys išdykėlių, kurių kiekvienas turi turi ir savo individualumo, ir savo vaikiškų problemų. Nelengvas devynių mėnesių kelias, kuriame bus ir duobelių, ir akmenėlių, laukia mokytojų.

O vaikų atmintyje vis dar gyva vasara.  Gal todėl, kad šauni ji buvo čia, Dienos centre. Ypač įsiminė visa diena – ką jau ten diena, ištisa para… Rytas – su pusryčiais, žaidimais, vaikiškais pokštais, poilsiu nuo saulės palapinėje. Žinoma, ir sportinės varžybos, ir atpalaiduojantis pasisėdėjimas prie kompiuterio. O po to – ramybė bei susikaupimas šv. Mišių metu mūsų bažnyčioje. Vėliau – dūmų skonis ir ant grotelių keptos traškios dešrelės. Vakarop – o rugpjūčio vakarai jau dvelkia vėsa – staigmena: pasišokinėjimas ant batuto tetos Salomėjos sode… Ir labai jau saldus miegas ne savo lovoje, bet centre ant čiužinių…

Dirbti su vaikais nėra paprasta. Šitai gali patvirtinti ir vasaros pradžią su vaikais praleidusios auklėtojos Liucija ir Lina, atlikusi savo praktiką, tačiau nenusivylusi darbu, ir dabar keletui valandų tampančiomis geromis globėjomis Vaida bei Rimutė. ,,Geri mūsų vaikai šiuose namuose, svarbu, kad tokiais jie ir išliktų tolimesniame gyvenime,“- sako jos. Vaikai tikrai geri, darbštūs, paslaugūs, nes pati dirbdama vasarą sulaukdavau talkos – mergaitės padėjo prižiūrėti gėles, kartu draugiškai grėbdavom žolę, berniukai be jokios gėdos šlavė kažkieno prišiukšlintas saulėgrąžas. Net ir dabar buvo džiugu, kai Renatas padėjo vežti malkas… Ir visiškai nesinorėtų po keleto metų matyti juos kitokius…

Tai kelintoji religija krepšinis mūsų miestelyje? Nors ar būtina atsakyti į šį klausimą, kai puikiai žinom, jog per tradicinį gatvės krepšinio turnyrą 3×3 oranžinio kamuolio bumbsėjimas – pati gražiausia muzika.

Skaityti toliau »

Jau prieš kelias savaites kalbinau garbaus amžiaus moteriškes, kad papasakotų apie mūsų kraštui būdingus zanavykiškus papročius.Deja,vis išgirsdavau – neprisimenu, nežinau, nemoku pasakoti…O norėjosi tiek nedaug: kad pasakotų mūsų mamos, močiutės, promočiutės. Kad liktų kelių praėjusių dešimtmečių praeitis iš jų liudininkų lūpų. Kad paskui nebūtų skaudu, jog laiku nepaklausėm.

Skaityti toliau »

Bernotas Albinas – poetas, vertėjas.

Gimė 1934.03.21 Urviniuose, Šakių raj.
1958 m. baigė VPI lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dirbo “Moksleivio“, „Jaunimo gretų“, „Pergalės“
redakcijose, LRS poezijos konsultantu. Nuo 1978 m. gyvena Argidiškėse, Švenčionių raj.