Archive for gruodžio 7th, 2011

                 Ilgi rudens vakarai skatina paimti į rankas knygą, palinkti prie rankdarbio – grąžinti per darbus prarastą laiką savo pomėgiams, tiems dalykams, iš kurių duonos nevalgome, bet tarsi dvasiškai praturtėjame. Kartais daug ko apie žmogų nežinome. Taip pagalvojau, invalidų draugijos reikalais lankydamasi pas Česę Mariją Simanavičienę, gyvenančią Katiliuose. Kalbėjomės apie ekskursijas, ateities planus, nes būtent ponios Česės organizacinio darbo dėka jau keletą metų mūsų neįgalieji keliauja po respubliką, aplanko įdomias ir unikalias vietas. Šiemet – Rokiškis, Biržai, Mosėdis, Kretinga, Merkinė, Druskininkai – kelionių įspūdžiais buvo dalinamasi mūsų tinklalapyje. Tačiau dar vienas pomėgis – kūryba – dar ne visiems žinoma, tad norėtųsi apie ją ir papasakoti. Šios iš nuotraukos žvelgiančios rudenėjančia vasara kvepiančios saulėgrąžos – iš ponios Česės siuvinėto paveikslo. Kaip ir daugelis kitų nuostabių vaizdų, kurtų su meile ir kantrybe. Kaip veržlūs žirgai, lekiantys nežinion – tarsi mintys kartais… Visa tai – kruopštaus darbo rezultatas. Jais džiaugiasi pati kūrėja, mielai dalyvaujanti invalidų draugijos organizuojamose parodose. Nepaprastai šilti prisiminimai iš prieš keletą metų Vingio parke vykusių Vilniaus dienų. Tuomet ponia Česė vežėsi pintus gaminius. Žinau paprastos vytelės kelią iki gaminio. Jis ilgas ir gana sudėtingas, o pats pynimas reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir rankų vikrumo, nors degant kūrybos ugnelei keista trauka stumia į priekį, ir taip dygsnis po dygsnio gimsta paveikslas, eilutė po eilutės ilgėja mezginys, aukštyn stiebiasi pinta vaza ar padėklas. O juk iš tikrųjų buvo megztos varlės, pelėdos, megztiniai, rankinės, šalikai – argi čia viską ir beišvardinsi… Buvo iš popieriaus lankstytos gulbės. Visi šie kūrybiniai darbai – ne tik kruopštumo ir kantrybės rezultatas. Tai – žmogaus viduje degančios kūrybinės ugnelės vaisiai. O ji, ta ugnelė dega, ir kartais, kai atrodo, kad daug patogiau būtų žiūrėti serialą ar pokalbių laidą, vis tiek linkstama prie rankdarbio. Kartais net neatsižvelgiama į sveikatą. Kartais aukojamas šeimai ar kitiems darbams skirtas laikas, tačiau vis dėlto smagu, kad yra žmonių, kuriems kūryba – tarsi versmė, nuolat girdanti sielą bei suteikianti ir kūrybinį džiaugsmą, ir pamaloninanti kitų akis. Belieka palinkėti geros sveikatos ir naujų idėjų, nes nuolatinis ieškojimas ir yra tobulėjimas. Kartais negalia įveikia žmogų, paslepia jį tarsi vėžlio kiaute, atskiria nuo realaus pasaulio. Tačiau visada yra kitas būdas – bendrauti, būti kartu, nebijoti savęs nei kitų. Ponia Česė už tai, kad visada ir visur laimėtų žmogiškumas, gerumas, kūryba, grožis…